KOMISIJOS KOMUNIKATAS

Pagal Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 13 straipsnio 7 dalį teikiamos gairės dėl Europos kūrinių dalies užsakomųjų paslaugų kataloguose apskaičiavimo ir dėl terminų „nedidelė auditorija“ ir „maža apyvarta“ apibrėžčių

(2020/C 223/03)

I.   PAGRINDINIAI FAKTAI

Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje (1) (toliau – AŽPD) nustatomos griežtesnės Europos kūrinių populiarinimo taisyklės. 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų (toliau – užsakomosios paslaugos arba užsakomosios vaizdo paslaugos) teikėjai turi „garantuot[i], kad bent 30 % jų katalogų kūrinių sudarytų Europos kūriniai, ir užtikrint[i] tų kūrinių pastebimumą“.

AŽPD 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „[j]ei valstybės narės reikalauja, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai finansiškai prisidėtų prie Europos kūrinių gamybos <...>, jos taip pat gali pareikalauti, kad tokius finansinius įnašus <...> mokėtų žiniasklaidos paslaugų teikėjai, kurie orientuojasi į jų teritorijoje esančias auditorijas, nors yra įsisteigę kitose valstybėse narėse.“ Tokie įnašai turi būti proporcingi ir nediskriminaciniai.

AŽPD 13 straipsnio 6 dalyje numatytos privalomos išimtys, pagal kurias 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir galimi pagal 13 straipsnio 2 dalį nustatyti reikalavimai netaikomi įmonėms, kurių apyvarta maža arba kurių auditorija nedidelė. Šių išimčių tikslas, kaip paaiškinta 40 konstatuojamojoje dalyje, yra užtikrinti, kad su Europos kūrinių populiarinimu susijusios pareigos nestabdytų rinkos vystymosi ir netrukdytų į ją patekti naujiems rinkos dalyviams.

Šiuo dokumentu siekiama pagal AŽPD 13 straipsnio 7 dalį pateikti gaires dėl:

a)	Europos kūrinių dalies užsakomųjų paslaugų teikėjų kataloguose apskaičiavimo ir dėl

b)	terminų „nedidelė auditorija“ ir „maža apyvarta“, aktualių taikant pirmiau minėtas išimtis, apibrėžčių.

Gairės nėra privalomos. Jas rengdama Komisija, laikydamasi 13 straipsnio 7 dalyje nustatyto reikalavimo, tinkamai konsultavosi su Ryšių komitetu. Dėl to, kad šiomis gairėmis gali būti aiškinama AŽPD, pasakytina, kad Komisijos pozicija nedaro poveikio jokiam aiškinimui, kurį gali pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

II.   EUROPOS KŪRINIŲ DALIES APSKAIČIAVIMAS

1.   Skaičiavimas pagal pavadinimų skaičių

Linijinių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų (televizijos programų transliavimo) rinkoje Europos kūrinių dalis transliuotojų programų tinkleliuose apskaičiuojama pagal transliavimo trukmę. AŽPD 16 straipsnyje nustatyta, kad transliuotojai turi Europos kūriniams palikti didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį. Tai aiškiai atspindi linijinių paslaugų pavaldumą laikui, t. y. tai, kad vienu metu ir nustatytos trukmės laiką gali būti transliuojama tik nedaug programų. Taigi trukmės elementas yra susijęs būtent su televizijos programų transliavimo (linijinių) paslaugų, kurias teikiant programos transliuojamos pagal kasdienius (24 valandų) tinklelius, esminėmis ypatybėmis.

Užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų (užsakomųjų vaizdo paslaugų) teikėjams tokie apribojimai negalioja. Norint įtraukti konkrečią programą į užsakomųjų paslaugų katalogą, tam nereikia turėti laisvo laiko intervalo programų tinklelyje. Be to, jei į katalogą įtraukiama tam tikra konkrečios trukmės programa, tai nereiškia, kad į jį nebegalės būti įtraukta arba iš jo turės būti pašalinta kita panašios trukmės programa. Kitaip tariant, užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai savo katalogus sudaro vadovaudamiesi ne su laiku susijusiais aspektais, o noru naudotojams pasiūlyti (daug) patrauklių atskirų programų.

Panašiai, rinkdamasis, kurią iš kataloge pateiktų programų žiūrėti, naudotojas nėra varžomas laiko, t. y. pasirinkęs žiūrėti tam tikrą programą jis nepraranda galimybės pamatyti visas kitas tuo pat metu galimas žiūrėti programas. Užsakomųjų vaizdo paslaugų esmė ir yra ta, kad naudotojas gali laisvai pasirinkti bet kurią iš kataloge pateiktų programų ir ją žiūrėti pasirinktu laiku ir tiek kartų, kiek nori.

Kadangi tiek užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai, tiek šių paslaugų naudotojai visų pirma renkasi individualias programas (pavyzdžiui, pagal tai, kiek jos jiems atrodo kokybiškos, patrauklios ir atitinka jų skonį), Komisija mano, kad dėl užsakomųjų vaizdo paslaugų ypatybių Europos kūrinių dalį kataloguose yra tikslingiau skaičiuoti ne pagal transliavimo (žiūrėjimo) trukmę, o pagal pavadinimų skaičių.

Kaip matavimo vienetą rinktis ne turinio trukmę, o kataloguose siūlomų kūrinių pavadinimų skaičių tikslinga ir dėl kitų sumetimų. Pirma, skaičiuojant Europos kūrinių (tiek filmų, tiek televizijos (toliau – TV) serialų) dalį pagal pavadinimų skaičių būtų užtikrinta, kad užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai objektyviau rinktųsi į katalogus įtrauktinas programas. Skaičiavimas pagal trukmę gali paskatinti paslaugų teikėjus pirmenybę teikti ilgos bendros trukmės Europos kūriniams (pavyzdžiui, serialams, kuriuos sudaro daug serijų), kurie padėtų jiems lengvai pasiekti 30 % dalies tikslą. Skaičiavimas pagal pavadinimų skaičių būtų objektyvesnis, todėl tikriausiai sudarytų palankesnes sąlygas užtikrinti didesnę Europos kūrinių pasiūlos įvairovę.

Antra, skaičiavimas pagal pavadinimų skaičių, tikėtina, mažiau apsunkintų užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjus nei skaičiavimas pagal trukmę. Tai, kad užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai turės duomenų apie tai, kiek iš visų jų kataloguose pateikiamų kūrinių pavadinimų sudaro Europos kūrinių pavadinimai, yra labiau tikėtina nei tai, kad jie turės duomenų apie tai, kokią bendro visų jų kataloguose pateikiamų kūrinių žiūrėjimo laiko dalį sudaro bendras Europos kūrinių žiūrėjimo laikas.

Trečia, skaičiavimą grindžiant pavadinimų skaičiumi, atitinkamoms nacionalinėms institucijoms gali būti lengviau vykdyti stebėseną ir priežiūrą, nes sekti ir tikrinti pavadinimus yra lengviau nei bendrą žiūrėjimo laiką.

Atsižvelgdama į tai, Komisija mano, kad skaičiavimą, ar Europos kūriniai užsakomųjų paslaugų kataloge sudaro 30 %, tikslinga grįsti (bendru) kataloge pateikiamų kūrinių pavadinimų skaičiumi.

2.   Ką atitinka vienas pavadinimas?

Kiekvieną vaidybinį ir TV filmą kataloge turėtų atitikti vienas pavadinimas. Skirtingus pagal franšizę (2) sukurtus filmus kataloge turėtų atitikti skirtingi pavadinimai.

Sudėtingiau nustatyti, ką vienas pavadinimas atitinka televizijos serialo ar kito serijinio (t. y. atskiromis serijomis pateikiamo) kūrinio atveju. Televizijos serialų serijos paprastai grupuojamos į atskirus sezonus. Tokiais atvejais kyla klausimas, ką turėtų atitikti vienas pavadinimas: visą serialą, vieną sezoną ar vieną atskirą seriją?

Komisija mano, kad vienas pavadinimas turėtų atitikti vieną serialo sezoną. Serialo pavadinimus skaičiuojant pagal sezonus būtų užtikrinta, kad serialams ir vaidybiniams bei TV filmams būtų taikomos panašios sąlygos. Serialo sezonas paprastai yra vienos ištisinės kūrybinės veiklos, kurią tam tikrą laiko vienetą vykdo ta pati autorių ir (arba) garso ir vaizdo specialistų grupė ir kuriai skirtas vienas bendras biudžetas, rezultatas. Be to, išleidimo į rinką ir atitinkama reklaminė veikla paprastai yra susijusi su atskirais sezonais. Dėl šių priežasčių darbas, atliekamas kuriant serialo sezoną, gali būti prilyginamas darbui, kurį paprastai reikia atlikti siekiant sukurti filmą.

Be to, pavadinimų skaičiavimas pagal sezonus ne taip skatintų paslaugų teikėjus teikti pirmenybę ilgos bendros trukmės Europos kūriniams (pavyzdžiui, serialams arba kitiems daugiaserijiniams kūriniams). Tokie kūriniai gali padėti pasiekti procentinės dalies tikslą, tačiau dėl to nukentėtų trumpesni didesnį sklaidos valstybėse narėse potencialą turintys kūriniai (pavyzdžiui, vaidybiniai filmai ir aukštos kokybės TV serialai) (3).

Kita vertus, tam tikrų audiovizualinių kūrinių gamybos išlaidos gali būti didesnės už kitų kataloge pateiktų kūrinių gamybos išlaidas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai tiesioginės investicijos į aukštos kokybės fikcijos kūrinį arba su juo susijusių licencijų išlaidos yra didelės dėl to, kad vienos serijos trukmė ir gamybos išlaidos prilygsta vaidybinio filmo trukmei ir gamybos išlaidoms. Tokiais atvejais nacionalinės institucijos galėtų numatyti šiems kūriniams, kai tai pateisinama pagrįstu paslaugų teikėjo prašymu, taikyti didesnį svorinį daugiklį.

3.   Skaičiavimas pagal nacionalinius katalogus

Kai kurie Sąjungoje veikiantys užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai turi daug nacionalinių katalogų, kurių sudėtis skiriasi, priklausomai nuo nacionalinės rinkos (valstybės narės), kuriai jie skirti. Tam tikrame nacionaliniame keliose šalyse veikiančio paslaugų teikėjo kataloge pateikti toje šalyje sukurti filmai gali nebūti pateikti to paties paslaugų teikėjo kitose valstybėse narėse siūlomuose kataloguose arba juose gali būti pateikta tik labai nedidelė tų filmų dalis (4). Todėl būtina nustatyti, kaip tokiais atvejais turėtų būti apskaičiuojama Europos kūrinių dalis.

AŽPD 13 straipsnio 1 dalies esmė – užtikrinti, kad užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai aktyviai prisidėtų prie tikslo skatinti kultūrų įvairovę Sąjungoje. To siekiant joje nustatoma minimali Europos kūrinių šių paslaugų teikėjų pasiūlymuose dalis. Komisija mano, kad šis tikslas gali būti veiksmingai pasiektas tik jei 30 % Europos kūrinių dalis bus užtikrinta kiekviename iš nacionalinių katalogų, kuriuos siūlo keliose šalyse veikiantys užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai. Taip bus užtikrinta, kad deramos galimybės susipažinti su Europos kūriniais būtų suteiktos visų valstybių narių, kuriose paslaugų teikėjai siūlo nacionalinius katalogus, žiūrovams. Šis metodas pranašus ir tuo, kad gali paskatinti Europos kūrinių sklaidą ir didinti jų prieinamumą Sąjungoje.

Svarbu nepamiršti, kad už užtikrinimą, kad valstybės jurisdikcijai priklausantys užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai vykdytų pareigą pasirūpinti, kad Europos kūriniai jų kataloguose sudarytų nustatytą dalį, atsako kilmės šalis. Jei tam tikros valstybės narės jurisdikcijai priklausantis užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjas kitose valstybėse narėse siūlo kitokius nacionalinius katalogus, pareigos, susijusios su Europos kūrinių dalimi kiekviename atskirame nacionaliniame kataloge, vykdymą turi užtikrinti jurisdikciją turinti valstybė narė (t. y. kilmės šalis).

4.   Laiko aspektas

Faktinė Europos kūrinių dalis užsakomųjų vaizdo paslaugų kataloguose kiekvieną dieną gali skirtis. Pavyzdžiui, kai užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjas į savo katalogą įtraukia naują ne Europos TV serialą, tai gali laikinai sumažinti bendrą Europos kūrinių dalį iki tol, kol vėliau bus įtraukta papildomų Europos kūrinių. Todėl kyla klausimas, kuriuo momentu turėtų būti užtikrinta atitiktis 30 % dalies reikalavimui. Gali būti reikalaujama, kad paslaugų teikėjai atitiktį užtikrintų kiekvienu momentu, arba taikyti vidurkio per iš anksto nustatytą laikotarpį principą. Pastarasis sudarytų sąlygas vykti laikiniems svyravimams.

AŽPD nenurodoma, kuriam iš šių dviejų metodų turėtų būti teikiama pirmenybė. Abu jie gali padėti pasiekti norimą tikslą skatinti kultūrų įvairovę užsakomųjų vaizdo paslaugų kataloguose. Todėl Komisija mano, kad valstybės narės gali laisvai nuspręsti, kurį stebėsenos, kaip laikomasi AŽPD 13 straipsnio 1 dalies nuostatų, metodą taikyti. Tačiau rinkdamosi stebėsenos metodą valstybės narės turėtų deramai atsižvelgti į poreikį mažinti su reikalavimų laikymusi ir vykdymo užtikrinimu susijusią administracinę naštą ir taip pat užtikrinti skaidrumą bei teisinį tikrumą užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjams.

III.   TERMINŲ „NEDIDELĖ AUDITORIJA“ IR „MAŽA APYVARTA“ APIBRĖŽTYS

1.   Pirminės pastabos

AŽPD 40 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „siekiant užtikrinti, kad Europos kūrinių populiarinimo pareigos nestabdytų rinkos vystymosi, ir siekiant sudaryti sąlygas naujiems dalyviams įžengti į rinką“, reikalavimai populiarinti Europos kūrinius neturėtų būti taikomi paslaugų teikėjams, kurių užimama rinkos dalis yra nedidelė. Nors tai, kas išdėstyta, galioja ir 13 straipsnio 1 daliai, ir 13 straipsnio 2 daliai, šių dalių nuostatos turi tam tikrų skirtumų, į kuriuos reikia atsižvelgti:

—

pagal 13 straipsnio 1 dalį už tai, kad valstybės jurisdikcijai priklausantys užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjai vykdytų pareigą garantuoti, kad Europos kūriniai sudarytų nustatytą dalį, atsako kilmės valstybė narė; 13 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis tokiems paslaugų teikėjams turi taikyti ta pati kilmės valstybė narė,

—

13 straipsnio 2 dalies nuostatos kitokios. Šioje dalyje pripažįstama, kad bet kuri valstybė narė gali įpareigoti kitoje valstybėje narėje įsisteigusius paslaugų teikėjus, kurie orientuojasi į jos teritorijoje esančias auditorijas, mokėti nediskriminacinius ir proporcingus finansinius įnašus. Šiuo atveju ir teisės aktus, kuriais nustatomi tokie įnašai, ir 13 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis turi taikyti tikslinė valstybė narė.

Dėl šių skirtingų teisinių aplinkybių, rengiant gaires dėl 13 straipsnio 6 dalyje nustatytų išimčių, tikslinga atsižvelgti į šių pareigų ypatumus. Visų pirma primenama, kad, kaip paaiškinta 36 konstatuojamojoje dalyje, valstybėms narėms leidžiama nustatyti finansines pareigas į jų teritoriją besiorientuojantiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams, nes „finansinės pareigos ir skirtinga valstybių narių kultūros politika yra tiesiogiai susijusios“.

Todėl apibrėžiant nedidelę auditoriją ir mažą apyvartą svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp tikslo užtikrinti, kad mažesni audiovizualinių paslaugų sektoriaus subjektai neprarastų galimybės kurti inovacijas, ir tikslo skatinti kultūrų įvairovę tinkamai finansuojant Europos kūrinius pagal valstybių narių kultūros politiką. Todėl, nors gairėse numatyta, kad 13 straipsnyje nustatytos pareigos netaikomos įmonėms, kurių apyvarta maža arba kurių auditorija nedidelė (žr. toliau pateiktas apibrėžtis), tam tikrais atvejais gali reikėti taikyti papildomas apsaugos priemones, ypač jei finansinių įnašų tikslas – užtikrinti audiovizualinių kūrinių ir filmų finansavimo sistemų tvarumą.

2.   Sąjungos ir nacionalinėje teisėje nustatytų išimčių atskyrimas

AŽPD 13 straipsnio 2 dalimi nėra nustatomos suderintos pareigos finansiškai prisidėti prie Europos kūrinių populiarinimo. Joje tik pripažįstama, kad pareigą prisidėti tiesioginėmis investicijomis ir mokesčiais valstybės narės, laikydamosi nediskriminavimo ir proporcingumo principų, gali taikyti ir tarpvalstybiniams paslaugų teikėjams, kurie orientuojasi į jų teritorijoje esančias auditorijas. Taigi konkrečios valstybės narės pačios sprendžia, ar pasinaudoti šia galimybe nustatyti ir taikyti atitinkamas pareigas.

Atsižvelgiant į tai, jei valstybė narė yra nustačiusi arba nustato pareigas žiniasklaidos paslaugų teikėjams finansiškai prisidėti prie Europos kūrinių gamybos ir šios pareigos taikomos tik toje valstybėje narėje įsisteigusiems paslaugų teikėjams, šios gairės netaikomos. Jos tampa aktualios, jei ta valstybė narė tokius reikalavimus taiko ir paslaugų teikėjams, kurie orientuojasi į jos teritorijoje esančias auditorijas, tačiau yra įsisteigę kitose valstybėse narėse. Bet kokiu atveju AŽPD 13 straipsnio 6 dalyje numatytomis išimtimis siekiama ne pakeisti nacionaliniu lygmeniu nustatytas išimtis, kuriomis apibrėžiama pareigų mokėti įnašus taikymo sritis, o numatyti tarpvalstybiniams paslaugų teikėjams skirtas apsaugos priemones.

Todėl šiame skirsnyje pateiktomis gairėmis nedaromas poveikis tikslinės valstybės narės laisvei nacionaliniu lygmeniu nustatyti kitokias jos jurisdikcijai priklausantiems paslaugų teikėjams taikytinas ribines vertes.

Svarbu pažymėti, kad taikydamos finansinių įnašų mokėjimo pareigas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų teikėjams valstybės narės turi laikytis nediskriminavimo principo. Todėl jei nacionaliniu lygmeniu jos yra nustačiusios arba nustato išimtis, taikytinas jų teritorijoje įsisteigusiems paslaugų teikėjams, šios išimtys turi būti nediskriminuojant taikomos ir tarpvalstybiniams paslaugų teikėjams, net jei ribinės vertės yra didesnės už šiose gairėse nurodytas ribines vertes.

3.   Maža apyvarta

Svarstydama mažos apyvartos ribinės vertės, kuria remiantis turėtų būti taikoma 13 straipsnio 6 dalyje numatyta išimtis, klausimą Komisija remiasi Rekomendacija 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties (5).

Laikantis nusistovėjusio politikos formavimo principo, siūlomi teisės aktai turėtų būti a priori netaikomi labai mažoms įmonėms, nebent būtų įrodyta, kad tai yra būtina ir proporcinga (6). Todėl Komisija mano, kad mažos apyvartos ribinė vertė gali būti nustatyta remiantis pirmiau minėtoje Komisijos rekomendacijoje pateikta labai mažos įmonės sąvoka, konkrečiai, labai mažai įmonei apibrėžti naudojama apyvartos ribine verte (labai maža įmone laikoma įmonė, kurios bendra metinė apyvarta neviršija 2 milijonų eurų). Metinė įmonės apyvarta turėtų būti nustatoma vadovaujantis pirmiau minėtos Komisijos rekomendacijos nuostatomis, t. y. turėtų būti atsižvelgiama ir į įmonių partnerių bei susijusių įmonių apyvartą (7).

Kadangi labai mažos įmonės yra nedidelės ir turi nedaug išteklių, su reglamentavimu susijusios išlaidos joms gali daryti itin didelį poveikį. Netaikant pareigų populiarinti Europos kūrinius (13 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies) labai mažoms įmonėms, būtų užtikrinama, kad į rinką galėtų netrukdomai patekti nauji rinkos dalyviai. Todėl šis požiūris atitinka tikslą skatinti kurti naujas įmones ir spartinti rinkos plėtrą.

Be to, AŽPD 40 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „nustatant tai, ar apyvarta maža, turėtų būti atsižvelgiama į skirtingus audiovizualinio sektoriaus rinkų dydžius valstybėse narėse“. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse nacionalinių rinkų vertė yra apie keli milijonai eurų. Keletu atvejų ji yra gerokai mažesnė nei dešimt milijonų eurų. Šiose rinkose net labai mažos įmonės gali būti laikomos didelę rinkos dalį užimančiomis įmonėmis.

Atsižvelgdama į tai, Komisija mano, kad valstybės narės, kurių nacionalinės audiovizualinių paslaugų rinkos yra mažesnės, turėtų turėti galimybę nustatyti mažesnes apyvartos ribines vertes. Remiantis bendrosiomis rinkos ypatybėmis, tokios mažesnės ribinės vertės galėtų būti pateisinamos ir proporcingos, jei remiantis jomis išimtys būtų taikomos įmonėms, kurių pajamos sudaro mažiau kaip 1 % bendrų pajamų, gaunamų atitinkamose nacionalinėse audiovizualinių paslaugų rinkose.

4.   Nedidelė auditorija

4.1.   Užsakomosios vaizdo paslaugos

4.1.1.   Metodika

AŽPD 40 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „[t]ai, kad auditorija yra nedidelė, gali būti nustatyta, pavyzdžiui, remiantis žiūrimumu arba pardavimo mastu, priklausomai nuo paslaugos pobūdžio“. Linijinių paslaugų auditorijos dydis paprastai nustatomas remiantis žiūrėjimo laiku. Užsakomųjų vaizdo paslaugų auditorijos sąvoka nėra aiškiai apibrėžta ir valstybėse narėse nėra nustatyta standartizuotų šiame sektoriuje taikytinų matavimo vienetų. Todėl neturima trečiosios šalies patikrintų su auditorija susijusių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar konkretaus užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjo auditorija yra nedidelė. Nors ši padėtis ateityje gali pasikeisti, šiuo metu būtina nustatyti praktinį metodą, kuris AŽPD 13 straipsnio taikymo tikslais padėtų nustatyti užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjus, kurių auditorija nedidelė.

Kaip paaiškinta 40 konstatuojamojoje dalyje, auditorijos sąvoka gali būti siejama, pavyzdžiui, su paslaugų pardavimo apimtimi. Nesant nusistovėjusių šiame sektoriuje taikytinų matavimo vienetų, Komisija mano, kad šiuo metu tai yra tinkamiausias užsakomųjų vaizdo paslaugų auditorijos dydžio nustatymo metodas.

Todėl, nors direktyvoje valstybėms narėms iš principo nedraudžiama taikyti alternatyvius kriterijus, šiose gairėse dėmesys sutelkiamas į metodą, pagal kurį užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjų auditorijos dydis nustatomas remiantis paslaugų pardavimo apimtimi.

Užsakomųjų vaizdo paslaugų pardavimo apimties pakaitinis rodiklis yra konkrečios paslaugos naudotojų (žiūrovų) skaičius. Konkrečiai, auditorijos dydis galėtų būti nustatomas remiantis aktyvių konkrečios paslaugos naudotojų skaičiumi, pavyzdžiui, mokestį mokančių abonentų skaičiumi (jei tai abonentinės užsakomosios vaizdo paslaugos), kūrinius įsigyjančių unikalių klientų arba kūriniams įsigyti naudojamų unikalių paskyrų skaičiumi (jei tai transakcinės užsakomosios vaizdo paslaugos) ir unikalių lankytojų skaičiumi (jei tai reklamos rodymu grindžiamos užsakomosios vaizdo paslaugos).

Aktyviais transakcinių užsakomųjų vaizdo paslaugų naudotojais galėtų būti laikomi, pavyzdžiui, naudotojai, kurie per nustatytą laikotarpį įsigijo bent vieną kūrinį, kurį kataloge atitinka vienas pavadinimas. Reklamos rodymu grindžiamų užsakomųjų vaizdo paslaugų auditorija galėtų būti laikomas vidutinis aktyvių naudotojų skaičius per nustatytą laikotarpį. Jei užsakomųjų vaizdo paslaugų paskyra yra abonentinio paslaugų paketo dalis, už visą paslaugų paketą mokančių abonentų skaičius gali nebūti tikslus užsakomųjų vaizdo paslaugų auditorijos dydžio rodiklis, nes kai kurie iš tų abonentų gali nesinaudoti užsakomosiomis vaizdo paslaugomis. Tokiais atvejais nacionalinės institucijos kaip matavimo vienetą gali naudoti naudotojų, kurie per nustatytą laikotarpį faktiškai žiūrėjo teikiant tas paslaugas siūlomą vaizdo turinį, skaičių. Visais šiais atvejais laikotarpis, kuriuo remiamasi, turėtų būti tinkamas ir prasmingas (t. y. ne per trumpas), nustatytas iš anksto ir neapsunkinantis skaičiavimo.

Praktiškai auditorijos dydis turėtų būti nustatomas pagal aktyvių konkrečios paslaugos naudotojų dalį, t. y. užsakomosios vaizdo paslaugos auditorijos dydis būtų lygus jos naudotojų skaičiui, padalytam iš bendro nacionalinėje rinkoje siūlomų (panašių) užsakomųjų vaizdo paslaugų naudotojų skaičiaus ir padaugintam iš 100, kad būtų gauta procentinė dalis.

Auditorijos dalis yra tinkamas pakaitinis pardavimo apimties rodiklis ir rodo atitinkamos paslaugos padėtį šio sektoriaus rinkoje – mažai aktyvių naudotojų turintys paslaugų teikėjai neužimtų didelės rinkos dalies ir tai pateisintų 13 straipsnio 6 dalyje nustatytos išimties taikymą. Šis metodas taip pat panašus į TV auditorijos dalies skaičiavimą, kurio esmė – padalyti televizorių turėtojų, kurie per nustatytą laikotarpį buvo faktiškai įsijungę tam tikrus kanalus, skaičių iš bendro į imtį įtrauktų televizorių skaičiaus.

4.1.2.   Ribinė vertė

Komisija mano, kad nedidelę auditoriją turinčiais paslaugų teikėjais turėtų būti laikomi paslaugų teikėjai, kurių auditorijos dalis konkrečioje valstybėje narėje nesiekia 1 % Ši ribinė vertė rodo, kad tokių paslaugų teikėjų teikiamomis paslaugomis atitinkamose nacionalinėse rinkose naudojamasi santykinai nedaug. Taip gali būti, pavyzdžiui, dėl to, kad paslaugų teikėjas yra naujas tos nacionalinės rinkos dalyvis. Remiantis turimais duomenimis, Europos pagrindinių abonentinių užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjų (8) auditorijos dalis nacionalinėse rinkose, kuriose jie vykdo veiklą, paprastai gerokai viršija 1 %.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad 13 straipsnyje nustatytų pareigų tikslinga netaikyti tiems paslaugų teikėjams, kurių auditorijos dalis atitinkamoje valstybėje narėje nesiekia 1 %

Tai reiškia, kad kilmės valstybė narė šiems paslaugų teikėjams netaiko 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos procentinės dalies užtikrinimo pareigos tais atvejais, kai konkretaus katalogo (skirto kilmės valstybei narei ar kitoms valstybėms narėms) auditorijos procentinė dalis nesiekia pirmiau minėtos ribinės vertės. Be to, tikslinė valstybė narė šiems paslaugų teikėjams netaiko 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos finansiškai prisidėti prie Europos kūrinių gamybos.

4.2.   Linijinės audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos

Linijinių paslaugų auditorijos sąvoka yra nusistovėjusi ir ne vienoje valstybėje narėje yra teikiamos auditorijos dydžio nustatymo paslaugos. Todėl nedidelė auditorija turėtų būti apibrėžiama remiantis jau pripažintais ir įgyvendinant AŽPD naudojamais rodikliais, būtent konkretiems metams apskaičiuojama kasdienės auditorijos dalimi (9).

Užsienio paslaugų teikėjų dalyvavimas linijinių paslaugų rinkoje skiriasi nuo jų dalyvavimo užsakomųjų vaizdo paslaugų rinkoje. Užsakomųjų vaizdo paslaugų nacionalinėse rinkose jie dažniausiai dominuoja, tačiau linijinių paslaugų rinkose padėtis kitokia. Pagrindiniai šių rinkų dalyviai paprastai yra TV grupės, kurios visą savo auditoriją arba didelę jos dalį dažniausiai suformuoja savo šalių rinkose. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, ES audiovizualinių paslaugų rinkai būdinga tai, kad didelė auditorijos dalis atitenka vos keliems TV kanalams. Didžiosios daugumos kanalų auditorijos dalis yra nedidelė – tik 5 % TV kanalų turi didesnę nei 10 % auditoriją, o apie 80 % bet kurios Sąjungos šalies TV kanalų turimos auditorijos dalis neviršija 2 % (10)

Nedidelės auditorijos ribinė vertė turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į tai, kokią linijinių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų rinkos dalį ir kokią padėtį joje užima kanalai pagal auditoriją. Todėl, atsižvelgiant į linijinių paslaugų rinkos ypatybes, AŽPD 13 straipsnio 6 dalyje nurodytą nedidelę auditoriją turinčiais kanalais turėtų būti laikomi tarpvalstybiniai kanalai, kurių individuali auditorijos dalis konkrečioje tikslinėje valstybėje narėje nesiekia 2 % (11) Tais atvejais, kai paslaugų teikėjai turi daug tikslinių kanalų, valstybės narės išimtį gali taikyti atsižvelgdamos į bendrą paslaugų teikėjo padėtį nacionalinėje rinkoje (12).

5.   Patikslinimai atsižvelgiant į konkretų finansinių įnašų pobūdį

AŽPD 13 straipsnio 2 dalyje nurodomos dviejų rūšių pareigos finansiškai prisidėti prie Europos kūrinių gamybos, būtent pareiga tiesiogiai investuoti į audiovizualinį turinį ir pareiga mokėti įnašus (mokesčius) į nacionalinius fondus. Komisija mano, kad siekiant nustatyti tinkamas ribines vertes turėtų būti atsižvelgiama į skirtingą šių rūšių pareigų poveikį tarpvalstybiniams paslaugų teikėjams. Tiesioginis investavimas (pavyzdžiui, gamyba, bendra gamyba, teisių į kūrinius įsigijimas) paprastai reikalauja daugiau verslo pastangų nei mokesčio mokėjimas, nes skiriasi finansinio dalyvavimo laipsnis ir susijusios rizikos dydis. Pareigos investuoti vykdymas taip pat priklauso nuo to, ar esama Europos kūrinių, be kita ko, jų gamybos projektų, į kuriuos paslaugų teikėjas galėtų investuoti naudodamas turimus išteklius.

Komisija supranta, kad kai kuriose valstybėse narėse, visų pirma dėl audiovizualinių paslaugų rinkos dydžio ir struktūros, gali būti svarbu finansinių įnašų mokėjimo pareigas taikyti ir užsakomųjų paslaugų teikėjams, kurių apyvarta nesiekia 2 milijonų eurų arba kurių auditorijos dalis yra mažesnė nei 1 %, taip pat tarpvalstybinių linijinių, visų pirma mokamos TV, paslaugų teikėjams, kurių auditorijos dalis nesiekia 2 %, nes jie vis tiek gali būti laikomi didelę nacionalinės rinkos dalį užimančiais paslaugų teikėjais. Siekdamos reaguoti į tokias situacijas valstybės narės gali tinkamai pagrįstais atvejais nuspręsti taikyti mažesnes ribines vertes, vadovaudamosi savo kultūros politikos tikslais, be kita ko, tikslu užtikrinti nacionalinių audiovizualinių kūrinių ir filmų finansavimo sistemų tvarumą.

Nustatant šias ribines vertes ir finansinius įnašus turėtų būti atsižvelgiama į paslaugų teikėjų finansinį pajėgumą, laikomasi nediskriminavimo bei proporcingumo principų ir užtikrinama, kad nebūtų stabdomas rinkos vystymasis ir nebūtų trukdoma į ją patekti naujiems rinkos dalyviams.

Dėl tarpvalstybinio tiesioginio investavimo pareigų Komisija ragina valstybes nares, ypač tas, kurių audiovizualinių paslaugų rinkos didelės, apsvarstyti galimybę nustatyti didesnę ribinę vertę, kad šios pareigos būtų netaikomos ir įmonėms, kurių bendra apyvarta viršija 2 milijonus eurų (13), arba bent jau nustatyti joms mažiau apsunkinančias investavimo pareigas, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad atitinkamoje valstybėje narėje gali būti sunku rasti audiovizualinių kūrinių gamybos projektų, į kuriuos būtų galima investuoti naudojant turimus išteklius.

IV.   PASTABOS DĖL PROCEDŪRŲ

Nors už AŽPD 13 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies įgyvendinimą atsako nacionalinės institucijos, jos raginamos šiose gairėse aptariamose srityse aktyviai bendradarbiauti su analogiškomis kitų valstybių narių institucijomis. Šis bendradarbiavimas gali būti pagrįstas visų pirma siekiu rinkti aktualius duomenis bei informaciją ir mažinti riziką, kad nacionalinės institucijos skirtingai aiškins tas pačias nuostatas. Europos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų reguliuotojų grupė (ERGA) galėtų būti tinkamas forumas tokiam bendradarbiavimui palengvinti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nacionalinės reguliavimo institucijos raginamos šioje grupėje keistis informacija, duomenimis ir geriausios patirties pavyzdžiais ir aptarti visus taikant šias gaires kylančius klausimus. Šiame kontekste ERGA turėtų atkreipti Komisijos dėmesį į svarbius su nacionalinių reguliavimo institucijų taikomais metodais susijusius klausimus. Komisija apie tai nuolat informuos AŽPD Ryšių komitetą.

Vykdydamos AŽPD 13 straipsnio 4 dalyje nustatytas ataskaitų teikimo pareigas, valstybės narės turėtų informuoti Komisiją apie šių gairių taikymą.

---

(1)  Šiose gairėse nuorodos į AŽPD laikomos nuorodomis į Direktyvą 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, 2010 4 15, p. 1) su pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808 (OL L 303, 2018 11 28, p. 69).

(2)  Franšiziniais filmais laikytini susiję vienas po kito sukurti filmai, kuriuose rodomas tas pats išgalvotas pasaulis.

(3)  Europos audiovizualinės observatorijos atlikto tyrimo duomenimis, ES daugiausia kuriami trumpi – ne daugiau kaip 26 serijų – TV fikcijos kūriniai. Konkrečiau, pagal pavadinimų skaičių 90 % visų TV fikcijos kūrinių sudaro ne daugiau kaip 26 serijų kūriniai, iš kurių 44 % yra TV filmai (1–2 serijų). Tačiau jų trukmė sudaro nedidelę , % – bendros trukmės dalį. Ilgos TV fikcijos programos, priešingai, pagal pavadinimų skaičių sudaro tik 10 % sukurtų kūrinių, tačiau jų trukmė siekia 67 % bendros sukurtų TV kūrinių trukmės valandomis. To paties tyrimo ataskaitoje pabrėžiama, kad trumpesni kūriniai gali būti laikomi aukštos kokybės TV fikcijos kūriniais, turinčiais bendros gamybos ir eksporto potencialą, o ilgų kūrinių gamybos išlaidos paprastai mažesnės, jie labiau susieti su nacionaliniu kontekstu ir galbūt turi mažiau galimybių būti naudojami tarpvalstybiniu mastu. Šiuo atžvilgiu skaičiavimas pagal pavadinimų skaičių ir sezonus gali teigiamai paveikti Europos kūrinių, turinčių realų tarpvalstybinio naudojimo potencialą, sklaidą. Žr. G. Fontaine, „TV fiction production in the European Union“, Europos audiovizualinė observatorija, Strasbūras, 2017.

(4)  C. Grece, „Films in VOD catalogues – Origin, Circulation and Age“ (2018 m. leidimas), Europos audiovizualinė observatorija, Strasbūras, 2018.

(5)  2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties (pranešta dokumentu Nr. C(2003) 1422) (OL L 124, 2003 5 20, p. 36).

(6)  http://ec.europa.eu/smart-regulation/impact/key_docs/docs/meg_guidelines.pdf.

(7)  Žr. visų pirma rekomendacijos 3 ir 6 straipsnius.

(8)  Žr., pavyzdžiui, statistinius duomenis „Main OTT SVOD groups in Europe by estimated number of subscribers“ (2018 m. gruodžio mėn.), paskelbtus Europos audiovizualinės observatorijos 2019 m. metraštyje (Strasbūras, 2018 m. gruodžio mėn.).

(9)  Žr. Peržiūrėtas Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų (AŽP) direktyvos 16 ir 17 straipsnių taikymo stebėsenos gaires, dokumento Nr. CC AVMSD (2011) 2, p. 3.

(10)  A. Schneeberger, „The internationalisation of TV audience markets in Europe“, Europos audiovizualinė observatorija, Strasbūras, 2019, p. 16.

(11)  Tokioms rinkoms būdinga tai, kad labai didelę jų dalį užima vos keli kanalai (paprastai 80 % auditorijos atitenka 20 % pagrindinių kanalų), o daugelio kanalų auditorija yra maža (vidutiniškai 80 % Europos TV kanalų turi auditoriją, kurios dalis neviršija 2 %).

(12)  Jos gali įvertinti, ar atsižvelgiant į bendrą paslaugų teikėjo padėtį jis nėra vienas iš pagrindinių paslaugų teikėjų, kuriems toje šalyje atitenka 80 % auditorijos.

(13)  Apskaičiuota remiantis pirmiau nurodytomis Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties nuostatomis.